Graikų
mitologijoje miego personifikacija buvo Hipnas –
vyriškis su
barzda ir prie galvos pritvirtintais sparnais. Kad miegas nėra
šiaip
fiziologinė pramoga, išduoda tai, kad jo brolis dvynys buvo
mirties
dievas Tanatas, o motina Niktė – naktis, jos vienintelės
bijojo
Dzeusas. Hipno rūmai yra tamsioje oloje, kurioje niekada
nešviečia
saulė. Įėjimas į olą papuoštas aguonomis ir kitais
hipnotiniais
augalais.
Hipnas
turėjo keturis sūnus – Oneirojus, demonus juodais sparnais
gyvenančius Vakaruose, prie Okeano krantų. Juos mes, paprasti
mirtingieji, ir regime sapnuose. Pats galingiausias ir svarbiausias
–
Morfėjus („tas, kuris keičia formą“), sugebantis
mūsų
sapnuose įgyti bet kurio žmogaus pavidalą. Fobetoras
(„gąsdinantis“) – košmarų,
baimės kėlėjas. Jo pavidalai –
visokie nemalonūs padarai, kokie tik atklysta į žmonių sapnus.
Trečiasis
brolis – Fantasas („vaiduoklis“), taip
pat geba įgauti įvairių
fantastiškų padarų formas, tik jie nėra tokie gąsdinantys
kaip
Fobetoro. Paskutinis – Ikelas – buvo atsakingas už
tuos sapnus,
kurie susiję su realybe. Ar ši graikų sistema
išsami, spręsti
kiekvienam. Galbūt per tūkstantmečius Hipnas susilaukė naujų
palikuonių, kurių niekas nesivargino įkelti į šį genealoginį
medį. Tačiau yra dar vienas įdomus demonas, kurį graikai laikė
pačiu baisiausiu, nes jis, anot jų, sugalvoja visas žmonių
giminės problemas. Tai – Sfinksas.
Visas
siaubas tas, kad Sfinksas (tai pastebėjo ir egiptiečiai, ir
graikai) yra nemieganti ir nesapnuojanti pabaisa. Ji visą laiką
būdrauja ir kuria mįsles bei kitus sunkiai išsprendžiamus
kazusus. Sfinkso bruožus perėmė kai kurie žmonės. Spėjama, kad
kompiuterio išradėjai irgi buvo žmonės sfinksai, dieną naktį
nemiegantys, kuriantys ir sprendžiantys visokias realiai nesamas
problemas.
Gali
būti ir taip, kad žmogus sfinksas snaudžia kiekviename iš
mūsų.
Kartais laiku, o kartais – jau po visko suvokiame, kad už mus
kalba vidinis sfinksas. Leidus taukšti vidiniam sfinksui,
kuris, jei
laiku neužsičiaupi, gali prikalbėti nežinia ko, kyla sunkiai
suprantamų problemų. Bėda ta, kad toli gražu ne visi susitvarko
su savo sfinksais.
|
