Graikų mitologijoje miego personifikacija buvo Hipnas – vyriškis su barzda ir prie galvos pritvirtintais sparnais. Kad miegas nėra šiaip fiziologinė pramoga, išduoda tai, kad jo brolis dvynys buvo mirties dievas Tanatas, o motina Niktė – naktis, jos vienintelės bijojo Dzeusas. Hipno rūmai yra tamsioje oloje, kurioje niekada nešviečia saulė. Įėjimas į olą papuoštas aguonomis ir kitais hipnotiniais augalais.
Hipnas turėjo keturis sūnus – Oneirojus, demonus juodais sparnais gyvenančius Vakaruose, prie Okeano krantų. Juos mes, paprasti mirtingieji, ir regime sapnuose. Pats galingiausias ir svarbiausias – Morfėjus („tas, kuris keičia formą“), sugebantis mūsų sapnuose įgyti bet kurio žmogaus pavidalą. Fobetoras („gąsdinantis“) – košmarų, baimės kėlėjas. Jo pavidalai – visokie nemalonūs padarai, kokie tik atklysta į žmonių sapnus.
Trečiasis brolis – Fantasas („vaiduoklis“), taip pat geba įgauti įvairių fantastiškų padarų formas, tik jie nėra tokie gąsdinantys kaip Fobetoro. Paskutinis – Ikelas – buvo atsakingas už tuos sapnus, kurie susiję su realybe. Ar ši graikų sistema išsami, spręsti kiekvienam. Galbūt per tūkstantmečius Hipnas susilaukė naujų palikuonių, kurių niekas nesivargino įkelti į šį genealoginį medį. Tačiau yra dar vienas įdomus demonas, kurį graikai laikė pačiu baisiausiu, nes jis, anot jų, sugalvoja visas žmonių giminės problemas. Tai – Sfinksas.
Visas siaubas tas, kad Sfinksas (tai pastebėjo ir egiptiečiai, ir graikai) yra nemieganti ir nesapnuojanti pabaisa. Ji visą laiką būdrauja ir kuria mįsles bei kitus sunkiai išsprendžiamus kazusus. Sfinkso bruožus perėmė kai kurie žmonės. Spėjama, kad kompiuterio išradėjai irgi buvo žmonės sfinksai, dieną naktį nemiegantys, kuriantys ir sprendžiantys visokias realiai nesamas problemas.
Gali būti ir taip, kad žmogus sfinksas snaudžia kiekviename iš mūsų. Kartais laiku, o kartais – jau po visko suvokiame, kad už mus kalba vidinis sfinksas. Leidus taukšti vidiniam sfinksui, kuris, jei laiku neužsičiaupi, gali prikalbėti nežinia ko, kyla sunkiai suprantamų problemų. Bėda ta, kad toli gražu ne visi susitvarko su savo sfinksais.